Visą gyvenimą jaučiau ryšį su nematomu pasauliu. Gimiau su gebėjimu matyti daugiau nei kiti, girdėti tai, kas tylu, ir jausti tai, kas dar neįvyko. Mano kelias buvo aiškus – tapti vedle tarp pasaulių, gydytoja sieloms. Ilgus metus rėmiausi įrankiais: Taro kortomis, akmenimis, ritualais, kurie padėjo man suprasti žmones, matyti jų kelius, nuspėti ateitį. Tie įrankiai tapo mano pasaulio dalimi, neatsiejama mano tapatybės dalimi.

Tačiau gyvenimas, kaip visada, turi savo planų. Vieną dieną viskas, prie ko buvau pripratusi, buvo atimta. Nebebuvo kortų, nebebuvo akmenų – tik aš pati ir mano intuicija. Iš pradžių jaučiausi lyg basomis paleista į audrą – be apsaugos, be gairių, be aiškumo. Ar galiu būti šamanė be šių įrankių?

Ir tada, pirmą kartą po daugelio metų, pasinėriau į tikrą tylą. Ilgus metus net gi svarsčiau, kodėl nebematau akimis, nebegirdžiu, kaip kadaise sugebėjau, o gi tiesiog atbukau. Žinojau tai, bet įrankiai buvo visada, kaip ramentai, bet jie niekada nebuvo būtini. Jie buvo kaip lazda, kurios laikiausi, bijodama žengti be jos. Jie padėjo man pasitikėti savimi, bet iš tiesų tai buvo stabdis o jėga buvo manyje visą laiką. Aš pati esu kanalas, per kurį kalba pasaulis, gamta ir likimas.

Dabar einu tuo pačiu keliu, bet be nieko išorinio. Klausausi vėjo, skaitau ženklus akyse tų, kurie ateina pas mane, girdžiu žodžius, kurie niekada neištarti. Aš esu šamanė ne dėl įrankių, o dėl to, kad tai manyje – visada buvo ir visada bus.

Ir jei kada nors jausi, kad be išorinių pagalbininkų esi niekas – sustok. Kvėpuok. Klausyk. Visa reikalinga jėga jau yra tavyje.

Aglaja Lu