Šamanizmas – tai seniausia dvasinė praktika, jungianti žmogų su gamta, protėviais ir kosmoso jėgomis. Jo šaknys glūdi pirmykštėse bendruomenėse, o jo esmė išliko gyva iki šių dienų. Nors šamanizmas dažnai suvokiamas kaip vyriška veikla, daugelyje pasaulio kultūrų moterys šamanės buvo ir yra itin gerbiamos, nes jos tiesiogiai susijusios su gyvybės ciklais, žeme, vandeniu ir mėnuliu – didžiosiomis moteriškosios energijos apraiškomis.

Moteriškoji energija šamanizme pasireiškia kaip globojanti, gydanti, intuityvi jėga. Ji veikia ne per jėgą ar valią, o per ryšį, jautrumą, vidinį žinojimą. Sibiro evenkai ir jakutai tikėjo, kad moteris šamanė, dažnai vadinama udgė, gali išgydyti ne tik kūno, bet ir sielos žaizdas, nes ji yra natūraliai artima Didžiajai Motinai – Žemei. Panašią sampratą randame ir tarp Šiaurės Amerikos čiabuvių, kurių dvasinės lyderės buvo vadinamos "Gyvenimo sergėtojomis", nes jos palaikė pusiausvyrą tarp žmonių ir gamtos dvasių.

Lotynų Amerikos šamanizme moterys dažnai įkūnija Pachamama – Andų tautų žemės deivę, kuri yra visų gyvų būtybių motina. Šamanės per ritualus kreipiasi į ją, prašydamos derlingumo, apsaugos ir harmonijos. Amazonių gydytojos, vadinamos curanderas, naudoja augalų dvasių pagalbą, dainuodamos icaros – šventas dainas, kurios sujungia žmogų su gamtos pasauliu.

Senovės Europoje taip pat gyvavo stipri moteriškoji šamanizmo tradicija. Baltų ir skandinavų kultūrose veikė žynės, volvos ir vaidilutės, kurios buvo tarpininkės tarp žmonių ir dievų. Jos skaitydavo ženklus gamtoje, gydydavo žolelėmis ir užkalbėjimais, atlikdavo apeigas, kad bendruomenė išlaikytų ryšį su Žeme Motina ir jos ciklais.

Moteriškos energijos ir šamanizmo sąsaja yra visur – nuo Afrikos iki Azijos, nuo Amerikos iki Europos. Ji pasireiškia kaip gebėjimas įsiklausyti į gamtos ritmus, suvokti neregimas jėgas, gydyti ne tik žodžiais ar vaistais, bet ir prisilietimu, daina, šokiu. Tai išmintis, kuri nepamiršta, jog žmogus nėra atskirtas nuo pasaulio – jis yra jo dalis, kvėpuojanti kartu su vėjais, tekanti su upėmis, auganti su medžiais.

Šiandien, kai daugelis ieško prasmės, vidinės ramybės ir harmonijos su gamta, senosios šamanistinės tradicijos vėl atgyja. Moterys vis dažniau atsigręžia į savo vidinę jėgą, intuityvų žinojimą ir ryšį su Žeme Motina, iš naujo atranda apeigas, augalų galią, mėnulio ciklų reikšmę. Ir galbūt tai ženklas, kad pasaulis, pavargęs nuo atotrūkio, vėl grįžta prie savo šaknų – prie senosios, išmintingos, globojančios moteriškosios energijos.

Aglaja Lu